Apie mus | Prekybos centras PUPA

Apie mus

Kartą gyveno miela Mergaitė. Ji mėgo daug svajoti ramiais vakarais, kai giedrą dangaus žydrynę užpildydavo žvaigždės.

Buvo dar vienas Svajonių vakaras. Mergaitė mintimis keliavo toli toli ir staiga pamatė, kaip kažkas blykstelėjo danguje, “Žvaigždė nukrito. Turbūt čia bus mano žvaigždė”, - dingtelėjo Mergaitei, ir ji tekina pasileido jos ieškoti. Nubėgusi į tą vietą, kur, rodės, nukrito žvaigždė, ji rado tik vienišą pupą, gulinčią drėgnoje nuo vakaro rasos žolėje. “Tai bus mano Pupa”, - nusprendė Mergaitė šypsodamasi, mėnulio apšviestu veidu. Kitą rytą ji pasodino rastąją Pupą gėlėtoje pievoje šalia nedidelio beržynėlio. Pupa netruko išaugti, išsikeroti iki pat dangaus. “Ji užaugo tokia didelė turbūt todėl, kad taip ją mylių”, - mąstė Mergaitė ir toliau rūpinosi bei puoselėjo savo augintinę.

Vieną dieną ji slapčiomis pasiemė brolio virvę, apsitaisė patvariais aprėdais ir ėmė kopti Pupos stiebu aukštyn. Sunkiai jai ėjosi, daug kartų buvo sustojusi ir abejojo, ar verta tęsti šį, rodos, beprasmišką žygi. Pagaliau atsidūrusi viršūje ji išvydo, kad Pupos viršūnę nuo Dangaus krašto skiria vos keli metrai.

Ji nusiemė nuo peties suvyniotą virvę, kruopščiai susuko kilpą, kaip brolis anksčiau buvo mokęs, ir metė ją Dangaus link. Virvė užsikabino už debesų krašto.Vargais negalais Mergaitė pasiekė ribą tarp Pasaulio ir Dangaus. Pažvelgė į nueitą kelią apačioje ir ryžtingai apsisukus patraukė debesuoto Dangaus keliu.

Netrukus ji priėjo didžiulius akmeninius vartus. Pabeldė kumšteliu ir nedrąsiai šuktelėjo: “Ar galima?”. Kitoje pusėje sušmėžavo malonus senolio Išminčiaus veidas. “Užsuk vaikeli, užsuk”, - sududeno harmoningai plaukiantis senolio balsas.

Nuo to laiko Mergaitė sėdi su Išminčiumi prie Gyvenimo upės, kur kvatodami ir kikendami jie kuria įvairias pasakas. Sukurtosios pasakos akimirksniu virsta pupomis ir švilpdamos lekia žemyn į Pasaulį. Kur mes jų taip laukiam giedrais vakarais – renkam, sodinam ir auginam kiekvienas savąją Pupa...